Malonus susitikimas su milžinais

Bet šįkart palikime nuošaly pasakas ir baimes, o apie milžinus aš pasakoju, vartodama metaforas: yra kūno ir yra dar didesni už paprastus – dvasios milžinai, gebantys kasdieninėje mūsų aplinkoje daryti didelius ir gražius darbus. Taigi apie juos. Praėjusios savaitės viduryje „Vėdryno“ literatai ir keli mūsų bičiuliai svečiavomės Priekulėje, Ievos Simonaitytės memorialiniam muziejuje. Šįkart ne vien muziejus mus atviliojo, bet šioje aplinkoje, persunktoje Ievos Simonaitytės dvasios, norėjome pasikalbėti su daugelio knygų autore, Mažosios Lietuvos gyventoja ir tyrinėtoja Edita Barauskiene. Norėjome dar kartą grįžti prie mūsų tautos ištakų, pasikalbėti apie pirmųjų genčių, įsikūrusių prie Kuršių marių ir Baltijos, gyvenimą, papročius, teisėtai jiems priklausiusias žemes. Apie tų genčių lietuvišką tapatybę, nes kartais vis dar  susiduriame su keistu teiginiu, jog seniausi šio krašto gyventojai būk tai buvę vokiečiai, o lietuviai vos ne barbarai juos užkariavę ir visaip skriaudę.

Ruošdamiesi susitikimui su Edita Barauskiene buvome jau susipažinę su jos knyga „Karūna žalčių karaliui“. Autorė turi stebuklingą dievo dovaną – pasakotojos talentą, todėl storiausios knygos puslapiais eini lyg klausydamasis senovinės sakmės, retkarčiais stabtelėdamas ties ypatingai vaizdžiais lietuvininkų tarmės žodžiais, gyvosios kalbos posakiais, o svarbiausia ties konkrečiais istoriniais faktais. Su begaline nuostaba ir tikrovės pajautimu keliauji aprašoma vietove: upelių vingiais, marių salomis ir įlankomis, kopų smėlynais. Nežinia, kokį žemėlapį rašydama turėjo ant stalo autorė, bet neabejoju, kad vadovaudamiesi juo, galėtume leistis į  atkuriamąjį laikmečio žygį per  Skalvių,  Nadruvos,  Sembos,  Notangos, Varmės,  Bartos,  Galindos žemes;  Pagudėnų,  Pamedėnų,  Jotvingių ir  Sūduvos kraštą.

Ir vis dėlto ilgiausiai „svečiavomės“ pas kuršius, nes mus čia priėmė mums taip pat jau pažįstama Edita Nurmi. Jos vestoje duonos kepimo edukacijoje pirmą kartą susitikome dvasinės kultūros centre ,,Eglutė“. Edita papasakojo, kad pagal archeologinius radinius rekonstravo vėlyvuoju bronzos laikotarpiu pajūryje gyvenusių žmonių mitybos papročius. Papasakojo, kaip pasirinko tokį kelią (apie tai daug rašyta spaudoje), kaip sviestą ir sūrį laikė užkasusi žemėje ir koks buvo jų skonis, kaip galima medinėje bačkoje išvirti mėsą, kaip kepa duoną specialioje krosnyje Drevernoje ir kt. Atviravo, kad jai labai svarbu, kad iš kiekvienos edukacijos, tiek suaugusieji, tiek vaikai išeitų patenkinti, o vaikai galėtų parsinešti pačių keptos duonelės. Pakvietė atvykti į Drevernoje organizuojamas edukacijas ir šventes.

Donatą Jaunių daugelis pažinojome kaip Šilutės šaulių kuopos vadą. O susitikime jį pamatėme visai kitokiame amplua – kaip žmogų, besidomintį senove, ,,prakalbinantį“ akmenį ir medį. Šiandien Saugose ūkininkaujantis Donatas į muziejų atvežė iš titnago, akmens, molio ir medžio sukurtus eksponatus. Akmenyje Donatas išraižo Dievus, kaukus, rugio varpas ir kt. ornamentus. 

Donatas papasakojo, kad domisi savo krašto praeitimi, renka senas Kuršių krašto knygas, senus įvairius rakandus, laikraščius.

Donatas pasidalino įdomiomis savo įžvalgomis apie miestų vardų – Klaipėdos, Šilutės ir kt. – kilmę.

Smagu buvo susitikti su netoli mūsų gyvenančiais žmonėmis, kuriems brangi praeitis ir kurie noriai dalijasi savo pomėgiais, patirtimi ir įžvalgomis.